G E N E S I S

Nuo 1913 m. sausio mėn. prasidėjo visų Bulgarijos vienuolynų užkariavimas – bulgarų dvasininkijos išvarymas ir pakeitimas serbų dvasininkija. Tada atėjo eilė mokykloms ir bažnyčioms: visi mokytojai ir kunigai, atsisakę užsiregistruoti kaip serbai, buvo ištremti ir išvaryti iš Bulgarijos; bažnyčiose buvo įkurdinti serbų kunigai, mokyklose – serbų mokytojai, o bulgariški vadovėliai sunaikinti.

1913 m. kovą buvo ištremti visi Bulgarijos pagalbiniai vyskupai, o tų pačių metų birželį – ir metropolitai: Skopjės Neofitas, Veleso Meletijus, Bitolos Arsenijus ir Debaro Kozma. Skopjės vyskupijoje buvo uždrausta net šventųjų Kirilo ir Metodijaus šventė, o Kičevo regione Bulgarijos musulmonai taip pat buvo užregistruoti kaip serbai, nes kalbėjo bulgariškai. Ohrido, Bitolos, Veleso, Debaro ir Skopjės egzarchato vyskupijos perėjo Serbijos Ortodoksų Bažnyčios žinion.

1944 m. rudenį Bulgarijos kariuomenė, civilinė ir bažnytinė administracija pasitraukė iš naujai aneksuotų teritorijų Vardare ir Egėjo Makedonijoje. Tai buvo žemiausias Bulgarijos egzarchato dalyvavimo sprendžiant bulgarų nacionalinį klausimą, „nagrinėjamu laikotarpiu suprantamą kaip bulgarų etninių teritorijų ir bendruomenių suvienijimas į vieną nacionalinę valstybę”, taškas.